Deimantė Povilaitytė
Deimante Povilaityte – young graphic artist from Joniskis, Lithuania. Currently studying in Siauliai university, Art faculty.
Philosophers think that neither past nor future is real, only present exists. Some people, usually those who keep a close contact with religion, claim to have powers to see or foretell the future. In any case, only one thing is clear... Future – inevitable, always changing.
Nowadays political madness with Russia cause a lot of anxiety. Human nature is restless, always shifting itself and changing everything. After the pease and quiet, stagnation, routine occurs some sort of phenomenon and more accidents happen, disasters, weird, events, that mind cannot comprehend, showing how human cruelty has no boundaries. Such phenomenon that flips the world upside down. Maybe it‘s possible to understand this... The world must have a balance, a kind of yin and yang feeling. Or maybe everything is just an illusion? The truth is that everything is unpredictable, so a person is desperately seeks for clarence, pattern, shedule, to justify all these breaking events? Sanctify itself? Thoughts about future are not fascinating, they provoke, upset. Or maybe it‘s just my pessimism talking...
Thats why the possible future, which I imagine or a potential image of fear is quite different from my subconsciously created possible future option – a dream. Dream ... After all, everything is possible in a dream. It is said that when you are swept down, in the bottom what only thing left is to rise. Sometimes I speculate whether humanity will be able to clean up all the mess it created? Maybe that‘s why only bear travelers can save us from destruction, global flood? Irony.
Deimantė Pvilaitytė – jauna menininkė iš Joniškio, studijuojanti Šiaulių universitete, Menų fakultete, specialybė grafika.
Filosofai mano jog nei praeitis, nei ateitis nėra reali, egzistuoja tik dabartis. Kai kurie žmonės, dažniausiai glaudžiai gyvenimą siejantys su religija, tvirtina galintys pamatyti ar išpranašauti ateitį. Kad ir kaip būtų, kad ir kuo tikėtume, aišku tik viena... Ateitis – neišvengiamybė, kuri nuolat keičiasi.
Šiais laikais politinės beprotybės su Rusija kelia daug nerimo. Žmogaus prigimtis nerimastinga, verčianti kisti ir keisti. Po taikos ir ramybės, susitovėjimo, atsiradusios rutinos įvyksta kažkoks fenomenas ir pasitaiko daugiau nelaimių, keistų, proto ribose nesuvokiamų reiškinių, žmogaus žiaurumo limito nebuvimą įrodančių įvykių. Įvykių, kurie apverčia aukštyn kojomis ramų gyvenimą. Galbūt ir įmanoma paaiškiti ši reiškinį... Juk pasaulyje privalo būti balansas, savotiškas Jin ir Jan jausmas. O gal viskas tik iliuzija? Iš tiesų viskas taip nenuspėjama jog žmogus beviltiškai trokšta kažkokios raiškos, pasikartojimo, tvarkaraščio, kad galėtų pateisinti šiuos viską laužančius įvykius? Pateisinti pats save? Mintys apie ateitį nežavi, pykdo ir liūdina. O gal čia kalba tik pesimizmas...
Todėl galima ateitis, kurią aš įsivaizduoju ar tos galimos baimės vaizdas gerokai skiriasi nuo mano pasamonės sukurto galimo ateities varianto – sapno. Sapnas... Juk sapnuose įmanoma visaks. Sakoma, kad nusiritus žemyn lieka tik kilti. Kartais susimąstau ar žmonija galės „išsriobti“ visą velniavą, kurios yra prikrėtusi? Gal dėl to mus nuo pragaišties, nuo globalinio potvynio gali išgelbėti tik iš svetur atkeliavusios meškos? Ironiška.